Straipsnyje interpretuojama Menono pirmoji dalis (70a – 79e), kurioje Platonas gvildena dorybės pažinimo problemą. Teisybės steigiama parmenidiškoji būtis tampa orientyru aptariant dorybės būtiškąjį bei pažintinį profilį. Polemika su sofistais verčia Platoną apmąstyti filosofavimo subjektą bei įsisąmoninti, kad šis yra egzistenciškai įsišaknijęs ontologizuotai traktuojamoje kalboje. Čia Platonas suranda οὐσία sąvoką, kuri jam tampa dorybės pažintiniu provaizdžiu. Mat οὐσία kaip nuo-savybė numano daikto ar dalyko savybę, kurios reikšmę lemia ne jusliškai konstatuojamos daikto savybės, o jos poliškasis reikšmingumas, kuris yra santykiškai pastovus ir pamatuotas teisingumu. Daikto ir nuosavybės reikšmių išsiskyrimas tame pačiame objekte perša mintį, kad dorybė kaip žmogaus nuo-savybė, t. y. οὐσία, negali būti pažinta jusliškumą hipertrofuojančiame kasdieniame mąstyme, bet turėtų būti alternatyviame mąstymo klode, tad ir numanyti alternatyvų pažinimo būdą. Todėl galima spėti, kad Platono aptiktas οὐσία sąvokos dvilypumas inspiravo jam tiek mintį apie autonomišką idėjų pasaulį, tiek mintį apie specifinę prieigą prie jo, t. y. anamnezės teoriją.