Straipsnyje analizuojama, kokios įtampos ir reikšmės slypi mimesis sąvokoje filosofinės antropologijos perspektyvos požiūriu. Klasikinės mimesis teorijos, besidriekiančios nuo antikos iki pat modernių E. Auerbacho ar P. Ricoeuro darbų, dažnai siejamos su poetika, naratologija ar kitais literatūrai skirtais tyrinėjimais. V. Podoroga siūlo kalbėti apie antropologinius bei fenomenologinius mimesis pjūvius, t. y. ne tik apie išorinį, „aristoteliškąjį“, tačiau ir apie vidinį mimesis, pažvelgti į kūno patirtis kaip į mimesis pagrindą. Tekste atskleidžiama, kaip Podorogos traktuotėje mimesis įgyja naują prasmę, ir demonstruojama, kaip Podorogos antropogramų matricos papildo, diskutuoja ir peržengia hermeneutinius Ricoeuro modelius. Straipsnyje teigiama, kad Podorogos metodas atveda mus prie tam tikros „sistemos“, kurią galima būtų lyginti su Rolando Bartheso „autoriaus mirties“ ar Umberto Eco „atviro kūrinio“ idėjomis. Podoroga pasiūlo alternatyvią, ne semiotinę, o mimetinę šiuolaikinės filosofijos prieigą, kuri iki šiol nėra išsamiai aptarta nei rusiškuose, nei angliškuose šaltiniuose.