VAIKO PIEŠIMAS J. DEWEY IR M. MERLEAU-PONTY FILOSOFIJOJE: RAIŠKOS PAMOKOS SUAUGUSIAJAM

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas vaiko piešimo fenomenas J. Dewey pragmatistinėje filosofijoje ir M. Merleau-Ponty fenomenologijoje. Vaiko raiška vis dažniau domisi teoretikai, ieškantys naujų įžvalgų žmogaus santykiui su pasauliu nusakyti. Vaiko santykis su pasauliu yra naivus, tyras, neužgožtas socialinių pasaulio matymo ir elgesio konvencijų. Jo apmąstymai traukia tuos, kurie nusivylė suaugusiųjų pasaulio pažinimo konstruktais, argumentais, pamokymais. J. Dewey vaiko piešimą aprašo kaip vieną iš natūraliausių instinktų tyrinėti pasaulį, komunikuoti meno kalba. Bręsdamas vaikas pasaulį reiškia vis tobuliau, tiksliau, objektyviau. M. Merleau-Ponty vaiko raiškoje mato natūralumą, kuris atskleidžia pirmapradiškai pasitikintį pasaulio matymą, peržengiantį erdvės ir laiko konvencijų paisymą. Panašiai mato menininkas. Tačiau vaiko matymas yra daugiaprasmis savo paprastumu, o menininko matymas yra dažnai prilyginamas bepročio regėjimui. Straipsnyje bandoma svarstyti, kodėl ir kaip vaiko raiškos tobulinimas įgauna vienokią ar kitokią kryptį ir kokį santykį su pasauliu ateityje jis lemia.
Pagrindiniai žodžiai: vaiko raiška, piešimas, patirtis, santykis su pasauliu, socialinė konvencija.

Child’s Drawing in J. Dewey’s and M. Merleau-Ponty’s Philosophy: Lessons of Expression for Adults 
Lilija Duoblienė

Summary
The phenomenon of child’s drawing is analyzed from the pragmatist and phenomenological perspectives. The research is done using J. Dewey’s and M. Merleau-Ponty’s philosophy: their thoughts are compared trying to find specificity of both philosophers. Theoreticians look back at childhood with the purpose to find the most original relationship with the world of a human being. They interpret this relationship of a human being as natural, naive, without fear to be misunderstood. The analysis shows that Dewey in his pragmatist philosophy emphasizes child’s curiosity and need to investigate the surrounding world. The philosopher from the very beginning insists on the necessity for a child to improve his style of expression using critical thinking and developing his artistic abilities with the purpose of informing others about his new knowledge and experience. M. Merleau-Ponty treats the child’s looking at the world and the expression of it differently – the child’s view denies all temporal and space barriers. This reminds painters, who look at the world and express it in strange, seemingly distorted forms. The way they see it is often treated as mad, but at the same time deeper, more, intensive and valuable. The problem discussed in this article is the problem of looking at the world from a child’s perspective, which is realized in a child’s painting. Is is gradually changing in some direction together with child’s growing. Investigation of such process is very important in the sense of trying to find the answer to the question: what should adults learn from children, their naivety, spontaneity, authenticity and courage to express their world perceptions in their own way?
Keywords: child’s expression, drawing, experience, relationship with the world, social convention.

-serif;">