Straipsnyje į antiantropocentristinę Nicko Lando filosofiją žvelgiama iš kapitalo sąvokos perspektyvos: kapitalas tampa filosofine problema. Aptariant libidinio materializmo teoriją, transcendentalinę Kanto filosofiją ir istorines bei kultūrines realijas, atsekama Lando kapitalo, kaip žmogui svetimo dirbtinio intelekto, sampratos kilmė. Deleuze’o ir Guattari idėjos leidžia Landui kapitalą mąstyti kaip mašiniškai ir kibernetiškai akseleruojantį technokapitalą – intensyvus Lando santykis su šiuo reiškiniu straipsnyje apibrėžiamas kaip ekstazė. Taip pat pažymima problemiška Deleuze’o ir Guattari interpretacija, svarstomi kapitalo automatizacijos ir autonomizacijos procesai bei kritikuojama teleologinė Lando technologinio singuliariumo vizija, šią priešpriešinant klimato krizės grėsmėms. Parodoma, kad Lando filosofija įtaigiai seka aktualiomis ir svarbiomis kapitalizmo tendencijomis, bet neišvengia vidinių prieštarų ir paradoksų, dėl kurių galima pagrįstai suabejoti filosofo ekstatiškai švenčiamu kapitalo atotrūkiu nuo žmogaus subjektyvumo.