Straipsnyje sprendžiamos dvi su Søreno Kierkegaard’o Angest sampratos interpretacija susijusios problemos. Pirma, kvestionuojama tendencija Kierkegaard’o Angest interpretuoti kaip „baimę be objekto“ ir gretinti ją su Martino Heideggerio Angst samprata. Prieštaraujant šiai interpretacijai, analizuojama Kierkegaard’o knyga Nerimo sąvoka, atskleidžiant ambivalenciją kaip pagrindinį Kierkegaard’o Angest sampratos bruožą. Antra, svarstomas Angest vertimo į lietuvių kalbą klausimas, kritikuojant nusistovėjusią tradiciją Angest versti kaip „baimė“ bei palaikant vertėjos Ievos Tomaševičiūtės siūlomą vertinį „nerimas“. Kritikos pagrindą sudaro ta pati Angest ambivalencija: Angest interpretuojamas kaip paradoksali trauka tam, kas baugina. Pirmoje straipsnio dalyje išskleidžiamas Angest aprašymuose glūdintis ambivalencijos momentas. Antroje dalyje glaustai aptariamos Kierkegaard’o ir Heideggerio filosofinės prieigos per jų santykį su nerimo tema, akcentuojant jų skirtumus. Parodoma, kad Kierkegaard’o dėmesys nerimo ambivalencijai yra susijęs su Kierkegaard’o filosofijos praktine orientacija ir asmens individuacijos problematika.