Straipsnyje analizuojama kuriančiosios emocijos (émotion créatrice) sąvoka ir iš jos kylantis demokratijos suvokimas H. Bergsono filosofijoje. Ši specifinė emocija nepriklauso nuo objekto intelektualinės reprezentacijos, todėl Bergsonas ją vadina „supraintelektualine“. Skirtingai nuo įprastinių, „infraintelektualinių“ emocijų, ji yra pirminė proto ir valios atžvilgiu ir sudaro fundamentalią žmogaus kūrybinių aktų matricą. Kuriančioji emocija – tai viena iš trukmės intuicijos formų, įsišaknijusių gyvybiniame polėkyje. Ji ne tik lemia esminius pokyčius meno, religijos ar mokslo srityse, bet ir, atskleisdama gilesnio socialumo formą, rekonfigūruoja politinį racionalumą. Tuo yra paneigiamas tariamas Bergsono filosofijos antisocialumas. Paskutiniame savo veikale Du moralės ir religijos šaltiniai Bergsonas parodo, kaip kuriančioji emocija transformuoja demokratijos suvokimą, šią politinę koncepciją paversdama dinamišku judesiu, atitinkančiu gilųjį žmogaus ir visos tikrovės procesą.