Straipsnyje teigiama, kad universalistinė sekuliarizmo esmė neturėtų būti siejama su Habermaso deontologiniu liberalizmo principu, pagal kurį universali moralė yra viršesnė už partikuliaristines etines doktrinas. Aš parodau, jog Habermasas neturi pakankamų argumentų už tai, kad šis principas gali būti taikomas visais atvejais. Tačiau, kad nepasiduotume parapijiniam mąstymui, deontologinio modelio nesėkmės neturėtume laikyti pagrindu atsisakyti ieškoti universalistinių sekuliarizmo intencijų. Šiuo tikslu aš ginu Derrida religijos ir pasaulietiškumo kritiką kaip alternatyvų sprendimą. Jacques’as Derrida, dekonstruodamas kantišką tikėjimo ir žinių dichotomiją, parodo, kad sekuliarizmas paradoksaliai yra ir konkretus socialinis-politinis režimas, ir radikalių pokyčių galimybė.