Straipsnyje pabrėžiama Arūno Sverdiolo tyrimus ir jo mokyklą grindžianti metodologinė orientacija į hermeneutinio konkrečių kultūros reiškinių supratimo praktiką ir pademonstruojamas jos vaisingumas paties Sverdiolo netirtoje literatūros fenomenologijos srityje, pratęsiant jo atliktą Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių egohermeneutiką poetinio teksto analize. Literatūros kūrinys apibrėžiamas hermeneutinės literatūrinio diskurso paskirties akiratyje kaip ištara, kuria išreiškiama originali fenomeninė pasaulio reiškinių pagava, teigiant, kad tokį literatūros išraiškingumą palaiko kūrinio kalbinės formos ir ja išreiškiamos fenomeninės patirties jungtis, nustatoma kiekvienoje ištaroje gramatiškai įrašytu diskursiniu mechanizmu. Konkreti jo struktūra išryškinama Nykos-Niliūno savikūros diskursų interpretacijoje: poeto pastangą kurti ir kultivuoti savąjį „aš“ hermeneutinėje egzistencinio laiko ašių topografijoje Sverdiolas rekonstruoja iš jo dienoraščių, o pats Nyka-Niliūnas suteikia savikūrai poetinę formą eilėraštyje „Autobiografija 1986“, išreiškiančiame jo „aš“ sąrangą kaip bendresnį, poetinės savimonės apskritai, fenomeną.