Straipsnyje nagrinėjami Arūno Sverdiolo hermeneutinės kultūros filosofijos sąryšiai su fenomenologija. Pirmiausia aptariamas kultūros ir gamtos perskyros problemiškumas, o tada analizuojama kultūrinės veiklos ir kūrybos samprata. Straipsnyje teigiama, kad kultūros filosofijoje nepakanka apmąstyti kultūrinio sukūrimo veiksmo. Sukūrimas yra pasaulio esminių išraiškos formų atradimas. Idėjos turi būti atrandamos ir tik tada jos gali būti materializuojamos ir tokiu objektyvuotu būdu perduodamos kitiems. Todėl kultūra turi būti suprantama kaip prasmės komunikacija. Kultūriniai objektai nurodo ne tik juos steigiančius veiksmus, bet ir reikalavimus, pateikiamus galimiems suvokėjams.