Esama nuomonės, kad mokslo pažanga vyksta ne kumuliatyviai augant žinojimui ar mokslo teorijoms artėjant prie tiesos, o atrandant naujas sritis ir naujas toms sritims tinkančias teorijas. Toks horizontalus žvilgsnis į mokslo pažangą (priešingai nei vertikalusis, kai siekiama iš pradžios taško pasiekti abstrakčią ir efemerišką tiesą) leidžia išvengti įprastų prieštaravimų kylančių iš nebendramatiškumo tezės ir pesimistinės indukcijos, t.y., iš nuostatos, kad radikalūs teorijos pokyčiai užkerta kelią pažangai. Remiantis šia perspektyva, kvantinės mechanikos kaip naujos tyrimų srities atradimas yra savaime pažangus, nes atveria naują, atskirą fizikos sritį ir pasiūlo naują teoriją, tinkančią šiai sričiai. Nors kai kurios koncepcijos pripažįsta, kad turėtų būti tam tikras atitikimas tarp besivaržančių teorijų, straipsnyje teikiama daugiau dėmesio ne atitikimui, o naujų sričių ir joms taikomų teorijų atradimui. Tokia prieiga suteikia galimybę įveikti teorinio tęstinumo problemą, atsirandančią po mokslinių revoliucijų. Atitikimas tarp teorijų yra svarbi bet nebūtina pažangos sąlyga; tuo tarpu teorijų falsifikuojamumas kaip būdas pademonstruoti senųjų teorijų ribas ir naujųjų teorijų sritis bei jų pradžią yra būtina mokslo pažangos sąlyga.