Straipsnyje analizuojamas Plotino atsigrįžimas į ryšį tarp laimės apibrėžimo ir gyvenimo homonimijos. Kad išsaugotų platonizmą, Plotinas apverčia aristoteliškąjį svarstymą apie homonimiją bei jos metafizines implikacijas ir teigia pirmesnio–paskesnio santykį, reiškiantį progresyvią degradaciją. Laimė jam nėra nei „gyvenimas“ bendrąja prasme (suprantamas vienareikšmiškai), nei „racionalus gyvenimas“ (suprantamas kaip giminės ir rūšinio skirtumo suma); veikiau laimė – tai gyvenimas, pasiekęs ontologiškai pirmą ir aukščiausią laipsnį, tai yra gyvenimas, derantis protui, konsubstantyvus jam, visi kiti gyvenimai yra tik progresyviai degraduojantys jo vediniai. Žmogus, gyvenantis pirmąjį – tobulą proto gyvenimą aktualybėje, gali būti laikomas laimingu, kaip dievai.