Nikolaius Hartmannas pažinimo logiką aiškino kaip dialektinį procesą, kuris turi atskleisti pačios būties procesualumą. Sezemanas ne tik pratęsia Hartmanno filosofines įžvalgas, bet ir jas svariai papildo. Jis taip pat tikrovės pažinimą suprato ne kaip statiškų objektų analizę, bet kaip dinamišką ir laikišką tampančios realybės rekonstravimą. Pripažindamas intuicijos ribotumą, jis sugrįžo prie logiškai formuoto žinojimo galimybių. Sezemanas teigia, kad pažinimo loginės konstrukcijos turi išsaugoti sąryšį su pirmine intuicija. Tačiau logiškai formuotas pažinimas yra ribotas dėl savo statiško pobūdžio. Norint atskleisti dinamiškai kintančią būtį yra reikalinga dialektika. Straipsnis pradedamas nuo intuicijos ir loginio žinojimo santykio aptarimo, tada nagrinėjama idealios būties problema ir užbaigiama dialektikos reikšmės Sezemano pažinimo teorijoje įvertinimu. Pasak Sezemano, dialektika, skirtingai nuo formaliosios logikos, turi atskleisti, kaip vyksta gyvas pažinimas. Dialektika leidžia būtį analizuoti kaip neužbaigtą ir neapibrėžtą, kaip tampančią ir atvirą begaliniam kismui, ji leidžia susieti atskirą aspektą su visuma.