Skirtumo tarp Sokrato ir sofisto kvestionavimas: filosofinis dialogas dalykiškumo ir galios aspektais
Straipsnyje keliamas klausimas, kodėl postmodernūs mąstytojai redukuoja filosofinį-pažintinį dialogą į galių kovą ir efektų žaismą, taip panaikindami filosofijai reikšmingą skirtumą tarp Sokrato ir sofisto. Laikantis nuostatos, kad šio skirtumo išlaikymas ir toliau reikšmingas filosofijai, siekiama kritiškai įvertinti, kokius padarinius filosofiniam dialogui turi minėto skirtumo panaikinimas, ir ieškoma argumentų, leidžiančių šį skirtumą legitimuoti. Klasikiniame platoniškame dialoge visuomet yra hierarchizuojantis matmuo – dialogo logos, pagal kurį galima įvertinti kiekvienos nuomonės dalykinį svorį ir pažintinę vertę. Šis logos, kaip bendras protas, taisyklės ir matas, buvo dialogo pagrindas ieškant bendros tiesos. F. Nietzsche’i atskleidus tiesos siekimą kaip valios galiai apraišką, atsiveria galimybė redukuoti filosofinį dialogą į valių galiai kovą. G. Deleuze‘ui išryškinus fenomenų simuliakrinį pobūdį, atsiveria galimybė redukuoti filosofinį dialogą į simuliacijos efektų žaismą. Valia galiai ir simuliacija pasirodo kaip gilesnė ir dialogą valdanti plotmė. Tačiau ar filosofinis dialogas dar lieka filosofiniu? Postmodernistinėms pozicijoms būdinga totalizuoti interpretaciją ir simuliaciją. Reikia grįžti prie dalykų duoties klausimo. Tai, kad patirčiai duotos tik interpretacijos, dar nereiškia, kad interpretacijos gali atsisakyti dalykiškumo. Remiantis H. G. Gadameriu ir G. Figaliu, galima skirti asimiliaciją ir interpretaciją. Pirmosios principas yra valia galiai, ji yra pasaulio įvaldymas ir užvaldymas. Antroji, nors ir gimininga asimiliacijai, išlaiko distanciją ir skirtumą dalyko atžvilgiu ir dėl kritinės refleksijos gali išlaikyti savo referentinę funkciją. Kritinė refleksija, nors ir negali būti galutinė ir absoliuti instancija, visgi geba skirti apgaulingą akivaizdumą (efektą) nuo patikimos evidencijos („pačių dalykų“).