Kaip nihilizmo problemos kėlimo bei nihilizmo ir Niekio problemos nealternatyvaus traktavimo pavyzdžius autorė analizuoja E. Severino ir A. Šliogerio filosofiją. Nihilizmo ištakų analizė rodo, kad būtent loginė (onto-loginė) nihilizmo plotmė provokuoja nihilizmo kritiką. Šiuolaikinės ontologijos radikali orientacija – neoparmenidiškoji laikysena, atstovaujama Severino, – nihilizmą taip pat laiko loginiu „defektu“. Autorė parodo, kad nors Severino save ir išbraukia iš Vakarų mąstytojų, „užmiršusių būtį“, t. y. mąsčiusių nihilistiškai, šis iškėlimas nėra Vakarų ontologinės tradicijos užginčijimas, o atvirkščiai – yra jos aktualizavimas. Šliogerio filosofijoje išvengiama „pačios būties“ požiūrio nulemto nihilizmo skelbimo: Šliogeris nihilizmo problemą įšaknija antropologiškai. Šliogeriui nihilizmo skelbimo ir jo konceptualizavimo horizontą sudaro savitas svyravimas tarp retorinės ir antropologinės plotmių. Šliogeriui nihilistinis yra mąstymas, kuriame ne Niekis yra tapęs Būties duoties būdu, o kaip tik mąstymas, kuriame Būtis visada buvusi Niekio duoties būdas. Autorė problemiškai klausia – kaip įmanoma ir ar įmanoma skelbti nihilizmą, užginčijant Būtį kaip pirminę metafizinę duotį ir šitaip iškeliant save anapus Vakarų mąstymo tradicijos? Pagrindiniai žodžiai: nihilizmas, Niekis, Būtis, logos, Vakarų mąstymas.
Nihilism in Lithuania or – What Is in Common between A. Šliogeris and E. Severino?
Rita Šerpytytė
Summary
The article deals with the philosophy of Emanuele Severino and Arvydas Šliogeris as two cases of the non-alternative treatment of the history of nihilism. The analysis of the fountainhead of nihilism demonstrantes that the critics of nihilism is being evocated on a logical (onto-logical) level. The radical orientation of contemporary philosophy – neoparmenidian one – which is namely representated by E. Severino, treats nihilism as a logical “defect”. While Severino excludes himself from those Western thinkers, who “have forgotten” the Being, according to the author, this elimination is not the contestation of Western ontological tradition, but, on the contrary, its actualization. Šliogeris avoids the treating of the nihilism as determinated by the attitude of “Being itself” as he roots the nihilism antropologically. The horizon of the proclamation and the conceptualization of the nihilism, for Šliogeris, is composed of the particular fluctuation (variation) between the rhetorical and antropological levels. For him, the thought is a nihilistic one not in the case when Nothingness has become a mode of the giveness of Being, but when the Being is a mode of giveness of Nothingness. The author questions – how it is possible or whether it is possible to proclaim the nihilism, while contesting the Being as the primordial metaphysical giveness, and taking this way yourself out of the tradition of Western philosophy?
Keywords: nihilism, Nothingness, Being, logos, Western thought.
/span>