Straipsnyje analizuojamas vienas garsiausių XIX–XX a. sandūros britų idealistinės metafizikos pavyzdžių – Johno McTaggarto argumentas, neigiantis savarankišką laiko egzistavimą. Teigiama, kad, priimdami McTaggarto įvestą A sekos ir B sekos skirtį, susilaikyti nuo jo siūlomos išvados galime tik neigdami B sekos nepakankamumą kismui paaiškinti arba A sekos implicitišką prieštaringumą. Kaip būdingiausias tokios strategijos atvejis čia tiriama Hugh’o Melloro kritika. McTaggarto ir Melloro polemikoje paaiškėja, kad jei pasaulį laikytume faktų (o ne daiktų) visuma, tai tokiame pasaulyje tikras kismas nebūtų įmanomas ir McTaggartas būtų teisus. Tačiau jei tuos faktus nulemiančių daiktų tikrovę laikysime fundamentalesne, turėsime pripažinti, kad bent kai kurie šių daiktų kinta, ir laiko kaip pagrindinio šio kismo matmens negalima atsisakyti.
Pagrindiniai žodžiai: laikas, kismas, metafizika, britų idealizmas.
J. McTaggart and H. Mellor on Time
Jonas Dagys
Summary
The article analyzes John McTaggart’s argument for unreality of time, a classical piece of fin de sičcle Brittish idealist metaphysics. Having accepted the distinction between A-series and B-series, one can only resist McTaggartian conclusion by denying at least one of the two: that B-series alone is insufficient for change or that A-series implies a contradiction. Hugh Mellor’s criticism is taken to represent this strategy. The lesson to be learnt from this debate is that if the world is conceived as a mere totality of facts no change could be real in such a world, and so McTaggart would right. However, if the reality of things determining those facts is recognized as more fundamental, it would not be denied that at least some of these things undergo genuine temporal change, and time as a dimension of this real change cannot be rejected.
Keywords: time, change, metaphysics, British idealism.
size: 11pt; line-height: 115%; font-family: Calibri, sans-serif;">