Straipsnyje teigiama, kad universitas, arba Academia Europeana, – tai visų pirma vertybinė, o ne ekonominė, profesinė ar politinė kategorija. Aksiologinė universitetinę erdvę vienijanti struktūra trilypė, ją sudaro trijų skirtingų epochų vertybiniai kodai. Pirma, viduramžių polilogas, pagrįstas multicentrizmo principu ir netarpišku kompetencijos perteikimu. Antra, modernusis statizmas ir scientizmas, besiremiantis nacionaliniu monocentrizmu ir tarpišku, rašytiniu, ir netarpišku, žodiniu, kompetencijos perteikimu. Trečia, šiuolaikinis ekonomizmas ir globalizmas, palaikomas transnacionalinio monocentrizmo ir įtarpintos kompetencijos perteikimo instrumentarijumi. Parodoma, kad Vilniaus universitetas turi visų trijų paradigmų reiškimosi tarpsnius, o Lietuvos Tūkstantmečio idėja yra postūmis konceptualiai permąstyti Vilniaus universiteto patirtis. Straipsnyje parodoma, kad visi trys Academia Europeana vertybiniai dariniai Vilniaus universiteto, matomo kaip europinės universitetinės erdvės „kraštutinio krašto“, istorijoje patyrė esminę radikalizaciją, tačiau išsaugojo prasmių universiteto tradicijas. Tvirtinama, kad tvari universitetinio išsilavinimo plėtra neįmanoma be darnios visų trijų istoriškai susiklosčiusių vertybinių klodų plėtotės, kurios pagrindą sudaro klasikinio polilogo – iš rankų į rankas perduodamos egzistencinės prasmės paieškõs – tradicija.