Straipsnyje analizuojamas pilietinis nepaklusnumas kaip teisėta kova tiek už naujoves visuomenėje, tiek prieš išderinančius valdžios veiksmus. Pirmojoje dalyje išskleidžiama Johno Rawlso pilietinio nepaklusnumo samprata jo teisingumo teorijos perspektyvoje. Rawlso pažiūros interpretuojamas remiantis egzistencinėmis ir istorinėmis prieigomis. Drauge keliami egzistuojančio individo ir tautos kaip jo aplinkos, istorinės atminties ir kuriamo gyvenimo projekto klausimai. Pilietinis nepaklusnumas suvokiamas kaip individo vieša kova už savo egzistencinį projektą, tarpstantį nerimastingoje bendruomenėje. Teigiama, kad nėra ir negali būti tikslių teisingumo koordinačių: sąveikaudamos su mūsų kintančiu gyvenimo projektu, susiklojančiu su kitų bendruomenės dalyvių gyvenimo planais, jos nuolat keičiasi. Siūloma geo-grafinę teisingumo prieigą keisti į bio-grafinę, nes teisingumas iškyla tik individo gyvenimo plano šviesoje, kuri sklinda tam tikros visuomenės erdvėje, be to, teisingumas, veikiamas kintančios individo ir bendruomenės sąveikos, yra gyvas, besimainantis reiškinys. Antrojoje dalyje nagrinėjama LDK konfederacija (1792–1793) kaip pilietinio nepaklusnumo atvejis. Iškeliamos šios tezės: 1.1. Pilietinis nepaklusnumas – vieša politinė kova, išreiškianti individų bendruomenėje laisvę tiek pakeisti visuomeninę tvarką, tiek įtvirtinti tradicines moralės nuostatas; 1.2. Pilietinis nepaklusnumas – visuomenės tapatumo katalizatorius, veikiantis dvasinės kovos sąlygomis; 2.1. Nuokrypis nuo teisingumo pasižymi lašo efektu; 2.2. Kartais užtenka vos pastebimos neteisingumo apraiškos, kad išsilietų visa taurė, t. y. kad pasireikštų pilietinis nepaklusnumas, sukeliantis revoliucinius pokyčius; 3.1. Vienalytės visuomenės ilgesys siekiant niveliuoti skirtis bei išvengti dvasinės kovos – tai šovinistinė nuostata, skurdinanti tiek pliuralistinę visuomenę, tiek jos individą; 3.2. Demokratiniai – daugumos valdžios – siekiai ignoruojant liberalias nuostatas skurdina dvasinės kovos aplinką, brandinančą individą; 4. Mūsų politinė laisvė matuojama teise viešai priešintis sprendimams, kurie nedera su mūsų principais – gyvenimo plano priklausiniais.