Straipsnyje analizuojama Platono dialoge „Faidras“ suformuluota rašto samprata, ir J. Derrida knygoje „Diseminacija“ pateikta šios sampratos dekonstrukcija. Šioje Platono rašto sampratos rekonstrukcijoje sąvoka „pharmakon“ atlieka esminį vaidmenį. Dėl šios sąvokos keblumo visa Vakarų logocentrinė tradicija, pradedant Platonu, kalbėjimą iškelia virš rašto. Raštas įvardijamas kaip „pharmakon“, paprastai nurodant į jo nuodingumą ir kenksmingumą gyvąją esatį kontempliuojančiai sielai. Derrida, nagrinėdamas šią sąvoką, atskleidžia, jog neegzistuoja gyvas, neįtarpintas ženklais žinojimas. Šia prasme kalbėjimas (logos) tėra raštas plačiąja prasme. Ši Derrida įžvalga išjudina klasikinę kalbėjimo/rašto opozicijos hierarchiją, grąžindama ją į „pharmakon“ neapibrėžtumo būseną. Kaip galimas pakaitalas klasikiniam logocentriniam žinojimo idealui straipsnyje aptariama diseminacija kaip reikšmių išsėjimo būdas, įtvirtinantis signifikantų žaismą. Šis žaismas Platono farmacijoje pasireiškia kaip „pharmakon“ išsisėjimas naujuose „pharmakeus“ ir „pharmakos“ reikšmių laukuose.