Straipsnyje analizuojama dviejų Deleuze’o tapsmo ontologiją paveikusių klasikinių filosofų – Benedikto Spinozos ir Gottfriedo Leibnizo koncepcijos, ieškant jų įtakos pagrindinėms Deleuze’o sąvokoms. Tyrimo atspirties tašku pasirinkti Deleuze’o veikalai, skirti analizuoti minėtiems autoriams, kuriais remdamasis Deleuze’as kūrė savo autorinę filosofiją. Straipsnyje remiamasi teze, jog Deleuze’o filosofija nesuvokiama be nuorodų į klasikinę filosofiją. Jo sąvokos – senųjų sąvokų keitimo ir atnaujinimo rezultatas. Straipsnio pradžioje nagrinėjama Deleuze’o santykio su klasikiniais autoriais problema: kokios priežastys ir motyvai skatino Deleuze’ą domėtis filosofijos istorija pasirenkant mąstytojus, išvengiančius filosofijos tradicijos? Kokia prieiga prie klasikinių tekstų jam būdinga?