„Fiziškumo“ reikšmė kartais aiškinama apeliuojant į paradigminius fizinius objektus, savybes arba fenomenus. Tai nėra visiškai nepagrįsta. Pamatinė fizikalizmo intuicija gali būti tapatinama su mintimi, kad mes, sąmoningos būtybės, ontologiniu požiūriu nesame išskirtinės: iš esmės mes esame panašūs į visus tuos negyvus ir nesąmoningus daiktus; mes neturime jokių paslaptingų savybių, kurios būtų viršesnės lyginant su savybėmis, būdingomis įprastiems daiktams, tokiems kaip kėdės, uolos ar jų dalys. O pagal dualistus, medžiagiškumo ar savybių požiūriu, esama metafizinio skirtumo tarp mūsų ir kėdžių, uolų bei panašių objektų. Fiziškumo samprata, besiremianti paradigminiais fizinių objektų pavyzdžiais, sutelpa į tą intuityvų nesutarimą tarp fizikalistų ir dualistų. Aš teigiu, kad bandymas konceptualizuoti fiziškumą nurodant į paradigminius fizinius objektus ar fenomenus niekur neveda.