Nemažai Hannah Arendt kritikų mano, kad jos politikos samprata stokoja aiškių moralinių orientyrų ir apribojimų. Jiems atrodo, kad Arendt radikaliai atribojo politiką nuo moralės ir visiškai estetizavo politikos supratimą. Tai klaidinga interpretacija. Kritikai nemato pačios Arendt politikos sampratos viduje glūdinčių normatyvumo šaltinių. Pamatinės Arendt politinės teorijos kategorijos – pliuralumas, natalumas, laisvė, lygybė, atleidimas, pažadas – jos teorijoje atlieka ne tik politinę, bet ir moralinę funkciją. Šių kategorijų internalizavimas stiprina politinių veikėjų moralinio sprendimo galią ir atsakomybės jausmą. Aktyvus dalyvavimas politiniame gyvenime ugdo pagarbą kitų žmonių orumui ir skirtingų perspektyvų įvairovei. Kritikai ignoruoja moralinę Arendt politikos sampratos dimensiją, nes painioja skirtingus kalbėjimo apie politikos ir moralės santykį lygmenis, kurie straipsnyje aptariami pasitelkiant trijų aukštų namo metaforą.