Naudodamasis „kinų kambario“ mintiniu eksperimentu, Johnas Searle’as (1980) gina teiginį, jog kompiuteriai negali mąstyti taip, kaip mąsto žmonės. Šiame straipsnyje pirmiausia ketinama parodyti, kad „kinų kambario“ eksperimentas ne tik kad nepagrindžia, bet net ir neišbando šios tezės, o, antra, paaiškinama, kaip kinų kambaryje sėdintis žmogus gali išmokti kinų kalbos. Kalbėdamas apie šį mokymosi procesą Searle’as ignoruoja tai, kokią svarbą supratimui turi asmens gebėjimas atpažinti struktūras. Nesutikdami su Searle’o teze, šiame straipsnyje nagrinėjame keletą kitų, kinų kambario įkvėptų, mintinių eksperimentų ir pabrėžiame struktūros atpažinimo svarbą supratimui atsirasti.