Straipsnyje susitelkiama į vadinamąjį praktinį realizmą – naujovišką Reino Vihalemmo prieigą prie mokslo. Pagal Vihalemmą, mokslas nėra tik teorinis, bet pirmiausia ir daugiausia – praktinis užsiėmimas. Tokia traktuotė vietoje fizikos kaip tipinį mokslą iškelia chemiją, nes ji esanti dvejopo pobūdžio: konstruktyvus-hipotetinis-deduktyvus mokslas (ϕ mokslas) ir tuo pat metu – klasifikacinis-istorinis-deskriptyvus mokslas (ne ϕ mokslas). Chemikai aiškinasi gamtos dėsnius taip pat kaip ir fizikai. Vis dėlto kartu jie dirba ir su medžiagomis, su konkrečiais daiktais, o ši veikla yra labiau gamtos istorijos užsiėmimas. Chemijos kaip dvejopo mokslo analizė iškelia poreikį filosofiškai išaiškinti priežastis, dėl kurių fizika iki šiol laikoma vieninteliu tikruoju mokslu. Praktiniu realizmu grindžiama lyginamoji fizikos ir chemijos mokslų analizė rodo, kad veikiau chemija nei fizika turėtų užimti ypatingą vietą tarp mokslų; galbūt ϕ mokslas turėtų pakeisti χ mokslą.