Mažiau dėmesio sulaukusiai Kanto savižinos pareigai iššūkį meta paties filosofo tvirtas įsitikinimas, jog žmogus savęs pažinti negali. Šiame straipsnyje ši problema išsprendžiama traktuojant savižinos pareigą kaip tokią, kur žinojimo apie save siekiama save suprantant kaip empiriniame pasaulyje pasireiškiantį žmogų. Pirmiausia teigiama, kad nors Kantas stipriai apriboja galimybę žmogui pažinti save tokį, koks jis yra, filosofas pripažįsta esant galimybę žmogui, naudojantis empirinės antropologijos metodais, pažinti save tokį, koks jis pasireiškia. Antra, straipsnyje parodoma, kad empirinė savižina yra pakankamai patikima ir netgi laikytina morališkai reikšminga remiantis Kanto moralinės antropologijos požiūriu. Sujungiant abu šiuos punktus, straipsnyje daroma išvada, jog Kanto savižinos pareiga reiškia ne daugiau negu empirinės savižinos paieškas.