Straipsnyje analizuojamas didesnio filosofų dėmesio paprastai nesulaukiantis Platono dialogas „Ionas“. Šiame dialoge pateikiamas Sokrato ir rapsodo Iono pakalbis. Sokratas mėgina iš Iono sužinoti, kaip šis išdainuoja Homerą. Tariama, kad Platonas galbūt aptaria rapsodiškąjį bylojimą įžvelgdamas sąryšį tarp „gimdymo“, kurį išprovokuodavo savo pašnekovams Sokratas, ir rapsodiškojo bylojimo būdų bei siekių. Parodoma, kad Sokratas savo klausimais įperša Ionui filosofavimo refleksyvios prigimties nulemtą prielaidą, jog rapsodas turi suprasti tai, ką jis byloja. Dialogui plėtojantis, Sokratas be vargo įrodo, kad Ionas byloja dieviškojo įkvėpimo veikiamas, o ne dėl to, kad išmanytų Homerą. Nepaisant to, Ionas spėja atskleisti Sokratui ir dialogo skaitytojams rapsodiškojo bylojimo fenomenologinius ypatumus, kurie straipsnyje teoriškai eksplikuojami pasitelkiant M. Buberio bei E. Levino samprotavimus apie laiką, auką bei nesamą gyvenimą. Parodoma, kad dėl specifinės dvasinės konstitucijos antikos žmogus turėtų išgyventi bylojimą ne vien kaip estetinio pobūdžio katarsį, bet veikiau kaip egzistencinio pobūdžio iniciaciją į kosmą kaip visumą. Straipsnis baigiamas pasvarstymais, kuriuose į Ksenofano, Parmenido bei paties Platono išvadas apie būtį mėginama pažvelgti kaip į rapsodiškojo bylojimo struktūros teorinę asimiliaciją.
Pagrindiniai žodžiai: Dievas, sakymas, tikras gyvenimas, rapsodas, bylojimas, nesamas gyvenimas, filosofas, pasakymas, būtis.
Ion: Phenomenology of Rhapsodic Telling
Skirmantas Jankauskas
Summary
Plato’s dialogue Ion, not often discussed by philosophers, is analyzed in the paper. This dialogue presents a conversation between Socrates and the rhapsode Ion. Following the advice of a Delphic oracle, Socrates is trying to find out whether there is anyone who is wiser than he, and, consequently, inquires Ion about the ways of rhapsodic telling. It is presumed that Plato deals with rhapsodic telling because of a probable affinity between the way in which Socrates “provokes birth” to his companions and the ways of rhapsodic telling. It is shown here that the manner in which Socrates puts his questions imposes on Ion an alien premise, namely a premise that a rhapsode must be aware of what he is telling. Further in the conversation, Socrates easily demonstrates that it is not the knowledge of Homer but rather a divine power that makes Ion to speak well on Homer. Nevertheless, Ion manages to reveal to Socrates, and to the readers of the dialogue, the phenomenology of the rhapsodic telling which, in turn, is theoretically explicated here using the ideas of Martin Buber and Emanuel Levinas on time, the offering, and the nonexistent life. It is shown that because of a specific spiritual constitution, it is quite possible that the antique man could experience rhapsodic telling not only as a kind of aesthetical catharsis, but rather as an existential initiation to cosmos as a whole. The paper concludes with a consideration which regards the inferences of Xenophanes, Parmenides and Plato on the being as a result of a theoretical assimilation of rhapsodic telling.
Keywords: God, saying, true life, rhapsode, telling, nonexistent life, philosopher, said, being.