[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Per pastaruosius kelerius metus tapo įprasta atsigręžti į septynioliktojo amžiaus tradicinę idėją apie pirmapradę bendrą žemės nuosavybę. Hugo Grocijaus koncepcija yra viena iš dažniausiai minimų kaip filosofinė pagalba aiškinant ir remiant asmenų, turinčių ypatingų poreikių, įskaitant pabėgėlius, teises. Šiame straipsnyje teigiu, kad pirmapradės bendros žemės nuosavybės idėjos grociškoji interpretacija nėra produktyvus principas, jei norime parengti tvirtą asmenų, kuriems reikia pagalbos, teisių apsaugą. Aš rekonstruoju ir analizuoju šios idėjos vaidmenį Grocijaus privačios nuosavybės teorijoje ir pateikiu prieštaravimus jai iš Kanto perspektyvos.