[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje siekiama parodyti, kodėl reikia atmesti populiarią fenomenologijos sampratą, pagal kurią fenomenologija yra pirmąja asmens perspektyva paremta refleksija. Straipsnyje argumentuojama, kad tyrinėjimas gali būti įvardijamas kaip fenomenologinis huserliškąja prasme, jeigu ir tik jeigu jis yra paremtas trimis pamatiniais fenomenologiniais principais – epoché, fenomenologine redukcija ir eidetine variacija – suprantant juos kaip nepakeičiamus fenomenologinius principus, sudarančius grynosios fenomenologijos pamatą. Šie trys fenomenologiniai principai yra būtini, bet nepakankami: jie turi būti papildyti faktinės variacijos principu. Straipsnyje pristatoma pozicija, kad faktinės variacijos inkorporavimas į fenomenologinių tyrinėjimų lauką transformuoja grynąją fenomenologiją į dialoginę fenomenologiją.