[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje analizuojama joginės, ar ypatingosios, percepcijos (yogipratyakṣa) prigimties samprata budistinėje Indijos filosofijoje. Remiantis pirminiais šios mokyklos sanskrito tekstais ir šiuolaikiniais kritiniais tyrimais siekiama atsakyti į klausimus: kaip joginė percepcija traktuojama indiškojo budizmo tradicijoje, ypač loginėje-epistemologinėje jogačaros-vidžnianavados mokykloje ir pagrindinių jos apologetų (Diṅnāga, Dharmakīrtis, Ratnakīrtis) tekstuose? Kodėl ji yra pripažįstama ir koks vaidmuo jai suteikiamas budistinėje pažinimo teorijoje (pramān ạ vada)? Kaip ši percepcija verifikuojama ir jos pažinimas validuojamas? Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daroma išvada, kad nuoseklų empirizmą ir fenomenalizmą postuluojanti budistinė vidžnianavados mokykla klasikinę Indijos pažinimo būdų sistemą (pramān ̣avada) papildo dar dviem: joginiu pažinimu (yogipratyakṣa) ir autoritetingu liudijimu (āpta). Tačiau pripažindami joginės percepcijos validumą budistai sutinka, kad joginis gebėjimas savaime dar negarantuoja tiesos pažinimo ir turėtų būti verifikuojamas kartu su kitomis pažinimo priemonėmis. Budistinėje perspektyvoje svarbiausia yra tai, kad joginė percepcija atitiktų Budhos patirtį ir konceptualią patyrimo deskripciją.