JOGINĖS PERCEPCIJOS (YOGIPRATYAKṢ A) KONTROVERSIJA INDIŠKOS EPISTEMOLOGIJOS KONTEKSTE
Straipsnyje analizuojama joginės, ar ypatingosios, percepcijos (yogipratyakṣa) prigimties samprata indiškosios epistemologijos kontekste. Remiantis pirminiais Indijos filosofinių mokyklų (darśana) sanskrito šaltiniais bei šiuolaikiniais kritiniais tyrimais bandoma atsakyti į klausimus: kaip įvairiose mokyklose aprašoma ir kategorizuojama joginė percepcija? Koks vaidmuo jai suteikiamas bendroje Indijos epistemologinėje schemoje (pramān ̣avada)? Kaip ši percepcija verifikuojama ir jos pažinimas validuojamas ir kokia polemika šiuo klausimu vyko tarp skirtingų Indijos mokyklų? Kodėl ir kokiais argumentais remdamasi joginę percepciją atmeta ortodoksalioji mimansos (mīmāṃ sā) mokykla? Tyrimui pasitelkiama kompleksinė – tekstologinė semantinė, hermeneutinė ir lyginamoji – metodologija. Daroma išvada, kad joginę percepciją pripažįsta ir į bendrą pažinimo sistemą inkorporuoja beveik visos filosofinės Indijos mokyklos: joga, samkhja, budistai, vedanta, njaja, vaišešika ir kt., tik skirtingai ją interpretuoja. Paradoksalu yra tai, jog vienintelė mokykla, demonstruojanti radikalų nepasitikėjimą jogine percepcija, yra vediškosios hermeneutikos ir ritualistinės egzegezės tradicija – mimansa ir jos atstovas Kumārila Bhaṭṭa (7 a.). Atskleista, jog mimansos mokykla neigia ne konkrečius pavienius joginio pažinimo teiginius ir ne pačią joginės percepcijos galimybę, bet tokio ypatingojo pažinimo loginio pagrindimo nenuoseklumą, perteikimo kitiems lingvistinį tikslumą ir antjuslinio pažinimo naudą legitimuojant apreiškimo (śruti) teiginius paprastiems žmonėms.