Straipsnyje aptariama smegenų, sąmonės ir aplinkos sąveikos traktuotė klasikinėje epistemologijoje, modernioje neurofilosofijoje ir neuromoksle bei lyginamuosiuose tyrimuose. Vartojant natūralaus dualizmo sąvoką aptariamas operacinis ar protopraksinis elgesio modelis, paremtas griežtu naudingų, žalingų ir neutralių gyvenimo fragmentų atskyrimu. Žmogiškosios būtybės aplinką sudaro ne tik gamta, bet ir kūnas bei gausybė pažinimo procesų. Kyla klausimas, kam tai galų gale naudinga, jei net mūsų vidinis pasaulis yra priderintas prie šių reikalavimų. Šiandien tai filosofinės reikšmės pripildytas konstruktas, kuris gali būti interpretuojamas kaip cogito. Psichiatrijos filosofija kaip alternatyvų atspirties tašką gali pasiūlyti minimalų arba neužprogramuotą cogito. Ši sistema gali būti praturtinta dar dviem elementais – afektyviu cogito ir atlygio centru. Tokiu būdu gaunama darni kategorinė struktūra, aprašanti psichiką ir jos išorinį veikimą ar praktiką.