Straipsnyje nagrinėjama šiuolaikinio teisinio pozityvizmo teorijose pateikiama subjektinių teisių samprata. Skiriamos dvi teisiniam pozityvizmui priskiriamos vyraujančios subjektinių teisių koncepcijos: valios teorijos ir interesų teorijos. Straipsnyje siekiama pagrįsti, jog remiantis pamatinėmis teisinio pozityvizmo prielaidomis – atskirties ir šaltinio tezėmis – subjektinės teisės terminas teisinio pozityvizmo teorijose tampa nebūtinas ir perteklinis. Dėl šios priežasties valios ir interesų teorijoms siekiant pagrįsti tam tikrą subjektinės teisės funkcijos apibrėžimą neišvengiamai susiduriama su prieštaravimais arba nukrypimais nuo pamatinių teisinio pozityvizmo prielaidų. Straipsnyje siekiama įrodyti, jog aktyviai vykstantį ginčą tarp valios ir interesų teorijų lemia prioriteto skirtingoms gėrio sampratoms teikimas. Tai reiškia, jog teisinis pozityvizmas analizuodamas subjektinių teisių prigimtį negali atsiriboti nuo vertinimų, priklausančių turinio sričiai.