Straipsnio tikslas – atskleisti Leo Strausso abejingumo moralės filosofijai ištakas. Šio autoriaus 1930–1932 metų darbai rodo moderniosios filosofijos ir istorizmo kritikų suaugimą. Šių dviejų kritikų ryšio analizė leidžia paaiškinti Strausso visai kūrybai būdingo abejingumo moralės filosofijai ištakas. Kritikuodamas istorizmą, jis atsisako moralinių vertinimų, nes tai nesuderinama su jo filosofijos samprata. Straussas gina nesibaigiančiu tiesos ieškojimu pagrįstą, bet moraliai neįsipareigojusią filosofiją. Jo filosofijos samprata lemia siūlomos istorizmo kritikos vienpusiškumą.