Straipsnyje analizuojama vertybių ir vertinimo samprata Heideggerio filosofijoje. Straipsnio tikslas parodyti, kad vertybių kritika Heideggerio filosofijoje nepaneigia aksiologijos galimybės. Heideggeris kritikuoja neokantinę vertybių sampratą, nes siekia atsiriboti nuo objektyvistinės vertybių filosofijos. Vertybes Heideggeris supranta ne kaip pasaulio transcendenciją, bet kaip gyvenamo pasaulio reikšmingumą. Jis pasinaudojo Husserlio kategorinės intuicijos ir Emilio Lasko idėjomis apie objekto formos ir jo suvokimo intencionalų sąryšį. Tai objekto reikšmės ir į ją nukreipto veiksmo koreliacija, kurią Heideggeris interpretuoja kaip įrankio tinkamumą. Straipsnyje atskleidžiama, kad vertybė yra galima kaip pragmatinio pasaulio ir jame veikiančio subjekto koreliacinė struktūra. Pirma, apžvelgiama Heideggerio polemika su neokantine vertybių teorija, antra, nagrinėjama įrankio tinkamumo samprata „Būtyje ir laike“ bei Heideggerio paskaitose „Įvadas į filosofiją“.