KADA LIETUVOJE BUVO DAUGIAU DEMOKRATIJOS? PIRMOSIOS IR ANTROSIOS LIETUVOS RESPUBLIKŲ POLITINIŲ REŽIMŲ PALYGINIMAS
Straipsnyje pateikiamas diachroninis kiekybinis Pirmosios (tarpukario; LR I ) ir Antrosios (dabartinės; LR II) Lietuvos Respublikų politinių režimų palyginimas, papildomas jų sinchroniniais palyginimais su gretimų šalių politiniais režimais. Palyginimui naudojamas suomių politologo Tatu Vanhaneno duomenų rinkinys ir demokratijos indeksas (literatūroje vadinamas Vanhaneno indeksu, VI), kurio reikšmę apibrėžia rinkėjų dalyvavimo rinkimuose ir konkurencijos rodiklių sandauga. T. Vanhaneno duomenys patikslinami, atskleidžiamos ir ištaisomos juose esančios faktinės klaidos, kritikuojamos skaičiavimuose naudojamos prielaidos. Skaičiuodamas VI reikšmes tarpukario Lietuvai, T. Vanhanenas naudoja netikslius 1920–1923 m. Lietuvos demografinės ir balsavimo statistikos duomenis, ignoruoja III Seimo rinkimus 1926 m. ir IV Seimo rinkimus 1936 m. Dėl to jo apskaičiuotos šio laikotarpio VI reikšmės yra per mažos. Skaičiuodamas VI reikšmes LR II, T. Vanhanenas naudoja netikslius duomenis apie 1990 m. rinkimų į Atkuriamąjį Seimą rezultatus ir padaro šiurkščią klaidą, laikydamas LR II parlamentine, o ne pusiau prezidentine respublika. T. Vanhaneno rezultatai papildomi konkurencijos ir dalyvavimo 2001–2009 m. laikotarpio rodiklių skaičiavimais. Patikslinus duomenis ir skaičiavimus aptinkama, kad VI reikšmės 1920–1925 m. laikotarpiu nebuvo mažesnės už VI reikšmes 1990–1995 m. ir kad 1926 m. VI reikšmės prilygsta didžiausiems LR II rodikliams. Dalyvavimo rodikliai visuose ketveriuose LR I vykusiuose laisvuose seimo rinkimuose buvo stabiliai dideli, o LR II nuosekliai mažėja. 1926 m. VI rodiklis Lietuvoje pasiekė kitų Baltijos šalių lygį. Skaičiuojant procentine balsavusių į sąrašus įrašytų rinkėjų dalimi, tais metais įvykusiuose rinkimuose į III Seimą buvo pasiektas absoliutus dalyvavimo rekordas visuose Lietuvoje vykusiuose laisvuose visuotiniuose rinkimuose (balsavo 86,4 % rinkėjų; apie balsavimą 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimuose, kur dalyvavimas galėjo būti dar aktyvesnis, patikimų duomenų nėra). Šie ir kiti palyginimai padeda išsiaiškinti, kad Vanhaneno indeksas matuoja ne liberalios, bet rinkiminės demokratijos lygį. Liberalioji demokratija tarpukario Lietuvoje gyvavo tik penkis mėnesius 1926 m., kai buvo panaikinta nepaprastoji padėtis („karo stovis“), o LR II jau nuo 1996 m. konsolidavosi. Tačiau dideli dalyvavimo rodikliai visuose tarpukario rinkimuose (įskaitant nelaisvus ir nesąžiningus 1936 m. IV Seimo rinkimus) leidžia užginčyti įtakingą nuomonę, kad tarpukario Lietuvos visuomenė buvo visiškai nesubrendusi demokratijai. Nors galima abejoti jos branda liberaliajai demokratijai, ji priėmė ir vertino rinkiminę demokratiją. „Seimokratinio“ laikotarpio LR I rinkiminės demokratijos lygis iš esmės nesiskiria nuo LR II lygio ir net ji viršija, tačiau LR II pranoksta LR I liberalios demokratijos lygiu, kuriam išmatuoti Vanhaneno indeksas netinka. 1936–1939 m. laikotarpio matavimas Vanhaneno indeksu leidžia tuometiniame dekoratyviniame parlamentarizme išryškinti nefiktyvius rinkiminio režimo elementus, kurių išlikimą lėmė tarptautine sutartimi įteisinta Klaipėdos krašto autonomija.