Straipsnyje analizuojamas „spalvotosios revoliucijos“ fenomenas, ir tai yra naujas revoliucijų studijų etapas. Straipsnio tikslas − ištirti šį reiškinį vadovaujantis klasikinėmis revoliucijos teorijomis, siekiant surasti galimą jo santykį su ankstesniais revoliucijų aiškinimais ir parodyti išskirtinius jo bruožus. Straipsnyje yra trumpai apžvelgiamos keturios revoliucijų studijų kartos, suformuluojamos pagrindinės revoliucijų tyrimo problemos, pateikiamas „spalvotosios revoliucijos“ apibrėžimas ir jos modelio schema. Taip pat straipsnyje yra pateikiama trumpa Kirgizijos tulpių revoliucijos analizė, siekiant išsiaiškinti, kiek šis atvejis (ne)atitinka nusistovėjusius „spalvotosios revoliucijos“ principus.
Pagrindinė straipsnio išvada yra ta, kad „spalvotosios revoliucijos“ turi būdingų bruožų, kurių iš esmės neišskiria ir neišplėtoja ankstesni revoliucijų tyrimai. Svarbiausias „spalvotųjų revoliucijų“, palyginti su praeities revoliucijomis, išskirtinumas (antrasis kertinis „spalvotųjų revoliucijų“ elementas, šalia objektyvios visuomeninio nepasitenkinimo valdžia ir padėtimi šalyje bazės) – jų technika (t. y. kaip nuverčiama valdžia), kuri a) yra novatoriška politinių technologijų taikymo prasme ir b) orientuojasi visų pirma į žmonių (minios) sąmonės paveikimą ir valdymą (ad hoc, arba „savo“, arba „naujos“ tautos sukūrimą). Pastarasis aspektas revoliucijų tyrinėtojų tik pradedamas nuodugniau analizuoti ir yra vertas tolesnio dėmesio.