Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš ES 2004–2006 m. sanglaudos politikos reformos tikslų – pritaikyti ES sanglaudos politiką prie dėl ES plėtros pasikeitusios tikrovės: padidėjusių išsivystymo skirtumų ES viduje. Įrodinėjama, kad nepaisant didelių ES plėtros sąlygotų pokyčių, Europos Komisija savo 2004 m. reformos pasiūlymu iš esmės nieko nebandė keisti. ES sanglaudos politikos prioritetai, kuriuos Europos Komisija pasiūlė 2007–2013 m., lygiai taip pat kaip lėšų paskirstymo proporcijos tarp jų, liko panašūs į buvusius 2000–2006 m. O ES Viršūnių Tarybos 2005 m. pabaigoje priimtas sprendimas dėl ES sanglaudos politikos reformos, vainikavęs dvejus metus vykusias valstybių narių diskusijas, padėtį pagerino tik šiek tiek.
Straipsnyje teigiama, kad 2004–2006 m. ES sanglaudos politikos reforma iš tikrųjų šios politikos nereformavo, nes dėl ES plėtros padidėjusius išsivystymo skirtumus užgožė kitas šalutinis ES plėtros sąlygotas veiksnys – plėtros kaštus ES senbuvėms. Turtingosios ES valstybės narės, daugiausia mokančios į ES biudžetą, kurio apie trečdalį tradiciškai sudarė ES sanglaudos politikai skirtos lėšos, buvo susirūpinusius, kad, prie ES prisijungus 12 menkiau išsivysčiusių valstybių narių, turėtų didėti jų įnašai į ES biudžetą. O valstybės narės, kurios 2000–2006 m. buvo pagrindinės ES sanglaudos politikos paramos gavėjos, – pietinės ES valstybės, siekė ir toliau išlaikyti gausią ES struktūrinę paramą, nors dėl ES plėtros neteko silpniausiai išsivysčiusių valstybių narių statuso.