Straipsnyje keliamas klausimas, kokie veiksniai gali paaiškinti skirtingą Baltijos valstybių ekonominę sėkmę (ar nesėkmę) ekonomikos ir finansų krizės laikotarpiu 2008–2010 m. pirmoje pusėje? Konkrečiai žiūrima į investuotojų pasitikėjimą: kodėl Estija investuotojai pasitikėjo labiausiai, Latvija – mažiausiai (ši šalis vienintelė iš Baltijos valstybių kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą), o Lietuva užėmė tarpinę poziciją? Straipsnyje siekiama atkreipti dėmesį į trijų Baltijos valstybių skirtumus (ir panašumus) bei pabrėžti politinių-institucinių, o ne tik ekonominių veiksnių svarbą, aiškinant investuotojų pasitikėjimą. Nagrinėjama investuotojų pasitikėjimo kaip politinės ekonomijos objekto svarba, pristatomi jo matavimo būdai bei teigiama, jog politiniai veiksniai gali turėti svarbią įtaką šiam kintamajam. Remiantis literatūra sukonkretinus politinius institucinius veiksnius, atliekama lyginamoji Baltijos valstybių analizė. Atsižvelgiama į šiuos politinius institucinius veiksnius: rinkimų procesus, nerinkiminio pobūdžio spaudimą valdžiai, vyriausybės stabilumą bei neformalių institucijų kokybę. Straipsnyje teigiama, kad ekonomine prasme prieš krizę Latvijos padėtis buvo prastesnė nei Estijos ar Lietuvos, – jos turėjo tam tikrų (nors ir skirtingų) pranašumų. Ryškiausi skirtumai tarp Estijos ir Lietuvos iškyla būtent politinėje institucinėje, o ne ekonominėje dimensijoje: Estijos pranašumas buvo palankiai susiklostę rinkimų ciklai, mažas nerinkiminio pobūdžio spaudimas ir – svarbiausia – geresnė šios šalies institucijų kokybė. Lietuvos ir Latvijos padėtis pagal politinius institucinius veiksnius buvo reikšmingai blogesnė.