Straipsnyje analizuojama Didžiosios strategijos raida istorijoje ir nacionalinių valstybių didžiųjų strategijų perspektyvos šiuolaikiniame pasaulyje. Nagrinėjama valstybių, turinčių Didžiąją strategiją, patirtis, tokios strategijos poreikio ir paskirties XXI a. problema. Teigiama, kad globaliame pasaulyje nesumenkėjo nacionalinės Didžiosios strategijos reikšmė ir poreikis – pakito tik jos įgyvendinimo aplinka ir sąlygos. XXI a. Didžiojoje strategijoje valstybės „įsitvirtinimo po saule“ sąvoką keičia „įsitinklinimo“koncepcija, kuri reiškia valstybės pastangą išnaudoti globalizacijos teikiamas galimybes nacionalinės plėtros tikslais. Vakarų pasaulio valstybės nėra natūraliai „pasmerktos“ didėjančios gerovės, kylančios kokybės ir sanglaudos vizijos išsipildymui. Vakarietiškosios Didžiosios strategijos, paremtos liberaliosios demokratijos koncepcija, modelio plėtros sėkmė priklausys ne tik nuo globalizacijos jėgų logikos, bet ir nuo sprendimų, kuriuos privalės priimti valstybių vyriausybės. Tai gali aktualinti nacionalinių didžiųjų strategijų poreikį.