Santrauka
Nors žinomas politikos filosofas Carlas Schmittas partizanų karui paskyrė atskirą veikalą, jis nesusiejo savo „Partizano teorijos“ su suvereniteto koncepcija. Pasak C. Schmitto, suvereniteto esmę sudaro sprendimas dėl išimties. Jei partizanų karas suvokiamas kaip konkretus išimtinės padėties atvejis, jį galima interpretuoti kaip tiesioginį tautos suvereniteto įgyvendinimą (šios išvados C. Schmittas nepadarė). Panašus istorinis precedentas buvo pagal senovės Romos teisę skelbiama išimtinė padėtis (iustitium), kurios metu piliečiai įgydavo teisę tiesiogiai įgyvendinti valstybės valdžią. Tačiau istorinė šiuolaikinių partizanų karų analizė rodo, kad jiems būdingas ne tik ginti esamą valstybės santvarką, bet ir siekti ją pakeisti ar patobulinti. Todėl iškyla pačių partizanų statuso ir jų laikinos tvarkos apibūdinimo klausimas. Į jį atsako suverenios diktatūros koncepcija, taip pat sukurta C. Schmitto. Jos esmė – diktatorius veikia taip, tarsi jam priklausytų suvereni valstybės valdžia (taigi, ir galia keisti valstybės santvarką), tačiau kartu jis yra saistomas numanomos tautos valios. Kaip tokia diktatūra pasireiškia partizanų karo metu, atskleidžia 1944–1953 m. partizanų karo Lietuvoje analizė.
