traipsnyje analizuojama N. Machiavellio politinės filosofijos ir makiavelizmo santykio problema, makiavelizmo sampratos kilmė, politinis ir sociologinis makiavelizmas. Machiavellio pažiūras veikė Renesanso antropocentrinė pasaulėžiūra. Čia žmogus buvo aiškinamas kaip mikrokosmas, buvo ieškoma naujų individo formų ir jo santykio su fortuna ir virtu dėsningumų. Šias paieškas veikė studia humanitatis ir studia civitatis sąjūdžiai bei maginis-estetinis diskursas.
Machiavellio Valdove ir Samprotavimuose pažymėta politinio kūno idėja buvo plėtojama Renesanso istoriniame-kosminiame kontekste. Priešingai, makiavelizmas buvo formuojamas tokių protestantiškų ir kontrreformacinių antimakiaveliškų diskursų, kurių epistemologiniu pagrindu laikytinas Naujųjų amžių mokslas, kur mikrokosmą pakeitė abstrakti cogito idėja.
Tai tapo pagrindu XIX a. makiavelizmo reabilitacijai vokiečių klasikinėje filosofijoje bei XX amžiaus totalitarinėse ideologijose. Sociologiniai makiavelizmo analizės principai buvo suformuoti politinio amoralumo ir scientistinio instrumentalizmo idėjų įtakoje. Kita vertus, XX a. hermeneutika įgalino nemakiavelistinio N. Machiavellio paveikslo rekonstrukciją.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.