Straipsnyje nagrinėjama demokratizacijos teorinių instrumentų taikymo pokomunistinei politinei kaitai problema. Tiriama, ar pokomunistinė kaita gali būti paaiškinta anksčiau sukurtomis nedemokratinių režimų kaitos teorinėmis schemomis, ar būtinos naujos, lankstesnės, pokomunistinės transformacijos specifiką įvertinančios teorijos. Taip pat pristatomos pagrindinės politinio režimo kaitos metodologinės kryptys—procedūrinė ir struktūrinė prieigos—ir tiriamas jų veiksmingumas pokomunistinio perėjimo kontekste. Analizuojama, ar pokomunistinė demokratizacija padeda spręsti lyginamųjų politikos tyrimų metodologijos tikslinimo uždavinį.
Pabaigoje aptariama integruotos perėjimo į demokratiją teorijos tikslingumo problema, akcentuojamos pokomunistinės erdvės diferencijavimo reikmės. Lietuvoje jaučiamas konceptualiai disciplinuotų pokomunistinės transformacijos studijų trūkumas. Vienas iš straipsnio tikslų—įsitraukti į kol kas vangiai besiklostančią pokomunistinei transformacijai skirtą teorinę diskusiją Lietuvoje. Jei čia išdėstytos mintys sulauks politologų ar kitų socialinio mokslo atstovų dėmesio ir kritikos, manysiu, jog šis tikslas buvo pasiektas.
Analizės tikslu skiriamos pokomunistinės transformacijos ir pokomunizmo sąvokos: pirmoji nurodo į daugiau ar mažiau aktyvų kaitos procesą, o antroji—į būseną, kuri stokoja dinaminio turinio. Pokomunistinės erdvės sąvoka apima visas buvusias komunistines šalis. Rytų ir Vidurio Europos terminas naudojamas įvardinti valstybėms, nesančioms Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) sudėtyje. Šalys—NVS narės priskiriamos posovietinei erdvei. Vidurio Europa—Vyšegrado valstybės (Čekija, Slovakija, Lenkija, Vengrija) ir Lietuva.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.