Ilgą laiką požiūrį į sovietinį paveldą Latvijoje ir Estijoje formavo: 1. tarptautiniai ir dvišaliai susitarimai, įpareigojantys valstybes saugoti sovietų armijos paminklus bei memorialines vietas; 2. gausios rusakalbių bendruomenės, laikančios sovietinius paminklus savo kultūrinės tapatybės dalimi. Situacijos pokytį lėmė agresyvi Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu, paskatinusi politinius lyderius pašalinti sovietinius paminklus. Latvijos ir Estijos rusakalbių bendruomenėse tai sukėlė ginčus ir nesutarimus. Straipsnyje aptariamas nacionalinio istorinio naratyvo sovietinių paminklų atžvilgiu transformacijos procesas ir rusakalbių bendruomenės prisitaikymas prie oficialaus atminties diskurso. Kitaip tariant, siekiama išanalizuoti, kaip rusakalbiai gyventojai reagavo į sovietinių paminklų pašalinimą. Analizėje taikyta pasipriešinimo sąvoka siekta ištirti ir apibendrinti interviu su Latvijos ir Estijos rusakalbių bendruomenių atstovais rezultatus. Teigiama, kad viešųjų erdvių rekonstrukcija, pašalinant vizualiuosius Raudonosios armijos pergalės Antrajame pasauliniame kare simbolius, rusakalbių bendruomenėse nesukėlė „karštų“ emocijų, todėl nemotyvavo bendruomenių atvirai protestuoti prieš sovietinių paminklų pašalinimą. Dauguma mažumų atstovų liko pasyvūs ir tylūs bei prisitaikė prie naujos tikrovės.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.