Straipsnyje nagrinėjama neapibrėžtumo įtaka nacionalinio saugumo politikos formavimui ir įgyvendinimui. Neapibrėžtumo veiksnių gausėjimas ir socialinių santykių sistemos sudėtingumas skatina peržiūrėti svarbias prielaidas dėl esminių nacionalinio saugumo nustatymo bruožų ir tai, kaip įgyvendinama ši politika. Teigiama, kad neapibrėžtumo ir atsparumo koncepcijų plėtra skatina nacionalinio saugumo perkonceptualizavimą. Būtent šis procesas šiuo metu yra svarbiausias. Naujų prieigų prie nacionalinio saugumo užtikrinimo plėtojimas prisideda prie paradigminio poslinkio pačioje nacionalinio saugumo politikoje. Neapibrėžtumo valdymas leidžia sumažinti jo svarbą nacionalinio saugumo politikos įgyvendinimui. Šia prasme svarbu pabrėžti mokslinės perspektyvos, kurios pagrindu daromi politiniai sprendimai, ir visuomenės pasitikėjimo šia perspektyva reikšmę.