Komunizmo subyrėjimas kaip modernybės projekto pabaiga? Lietuvos gyventojų posovietinės transformacijos naratyvai*

Santrauka

Straipsnyje analizuojama, kaip Lietuvos gyventojai prisimena ir vertina pokomunistinę transformaciją, ir ieškoma tokių šį socioekonominį ir politinį pokytį aiškinančių naratyvų, kuriuos būtų galima interpretuoti per modernizacijos teorijų prizmę. Analizei naudojami 2021 m. surinkti 43 biografiniai interviu su Panevėžio miesto ir rajono gyventojais. Teminė naratyvinė analizė leido išskirti keturis dominuojančius pasakojimo apie transformaciją tipus: „demodernizacijos“, „tikrosios modernizacijos“, „neotradicionalizmo tąsos“ ir „modernybės tąsos“. „Demodernizacijos“ naratyve sovietinis režimas vertinamas kaip tikroji modernybė, o posovietinė transformacija suvokiama kaip demodernizacijos procesas, kai progresą pakeičia stagnacija arba regresas, pasireiškiantis pramonės nuosmukiu ir kitų modernybės požymių nykimu. „Tikrosios modernybės“ naratyve, priešingai, sovietmetis matomas kaip netikra ar nepavykusi modernybė, pasižyminti neefektyvumu ir atsilikimu, o modernybės bruožai priskiriami naujajai, jau Nepriklausomybės laikais besikuriančiai tvarkai. „Neotradicionalizmo tąsos“ ir „modernybės tąsos“ naratyvai įžvelgia panašius bruožus tiek sovietmečiu, tiek transformacijos laikotarpiu, tačiau pirmuoju atveju pabrėžiami abiejų tvarkų neotradicionalistiniai arba „antimodernūs“ bruožai, tokie kaip neefektyvumas, korupcija ir privilegijos, o antruoju į abi santvarkas žvelgiama kaip į progresyvias, atitinkančias savo meto modernybės bruožus.