Straipsnyje nagrinėjama, kaip 2013–2019 m. keitėsi Vyčio simbolio, įprastai veikusio kaip oficialus valstybės simbolis, vartojimas bei funkcijos. Darbe pateikiama naujų Vyčio raiškos formų analizė, kartu mėginama atsakyti į klausimą, kaip suintensyvėjusi ir į naujus kontekstus Vytį perkelianti simbolio raiška siejasi su nacionalizmo temperatūra visuomenėje. Atliktas tyrimas, taikantis diskurso teoriją ir įtraukiantis žiniasklaidoje, socialinėse medijose ir kitose neakademinėse platformose aptinkamą vizualiąją bei tekstinę informaciją, leidžia išskirti keturias naujas simbolio raiškos kryptis: 1) komercializavimą, 2) pavertimą politiniu įrankiu, 3) perkėlimą į kasdienybės kultūrą ir 4) individualias praktikas bei veikimą kūrybinėse praktikose. Jos rodo tiek šylančio, tiek šąlančio nacionalizmo elementus: lygia greta vykstantį banalėjimą (aušimą), kai simbolis tampa rutiniškos ir dažnai nebereflektuojamos kasdienybės dalimi, ir karštėjimą, atliepiantį išorinės ir vidinės grėsmės jausmą, kuris yra neatsiejamas nuo įkaitusios viešosios erdvės.