Straipsnio tikslas – įrodyti, kad demokratijai kaip politinei santvarkai nereikia religijos, kaip ją papildančio veiksnio. Įrodymas grindžiamas lyginamąja Alexis’o de Tocqueville’io ir Johno Rawlso pažiūrų analize. Tocqueville’io nuomone, demokratijai reikia religijos, kaip ją papildančių moralės normų šaltinio. Rawlsas demokratiją suvokia kaip savarankišką politinio gyvenimo formą, nepriklausančią nuo religinių įsitikinimų. Tocqueville’io ir Rawlso pažiūrų lyginamoji analizė leidžia paaiškinti įtampą tarp demokratijos ir religijos. Net ir siekdamas kuo didesnio nešališkumo, demokratinis režimas yra šališkas tam tikroms filosofinėms prielaidoms, kurių negali pripažinti tikintieji.