Tarp kantiškojo racionalizmo ir moralės mistikos: moralės pagrindų paieška A. Jokubaičio filosofijoje
Nors Alvydo Jokubaičio pavardė visų pirma siejama su politine filosofija, šiuo straipsniu sieksime parodyti, kad jo veikalai leidžia brėžti ir bendruosius A. Jokubaičio moralės filosofijos, kurios centre – pastanga įvardyti ir apsvarstyti pamatines moralę grindžiančias idėjas, kontūrus. Pirmosios dvi – įsitikinimas moralės absoliutumo galimybe bei ontologiniu jos pagrindu – sietinos su Kanto filosofijos įtaka. Jos leidžia mąstytojui pagrįsti įsitikinimą, kad moralė yra nuo empirinės besiskirianti, tačiau dėl to ne mažiau reali mūsų gyvenamosios tikrovės dalis, kuriai būdingas glaudus susietumas su moralės subjektui priklausančia pirmojo asmens perspektyva, normatyvumas ir besąlygiškumas. Šie moralės bruožai formuoja absoliučiai kitokį mūsų santykį su tikrove, kuris leidžia ne tiesiog ją stebėti ir aprašyti, tačiau joje veikti bei ją formuoti. Tokią poziciją A. Jokubaičiui leidžianti ginti Kanto interpretacija leidžia mąstytoją sieti su šiuolaikinės kantiškosios etikos liniją plėtojančiais mąstytojais – Ch. Korsgaard, B. Herman, O. O’ Neill, A. Reathu. Kita vertus, vėlyvesnėje A. Jokubaičio mintyje išryškėjantis posūkis link trečiosios – asmens – idėjos leidžia mąstytojui peržengti kantišką praktinio proto sampratą ir moralės pagrindus apsvarstyti kur kas platesniame kontekste. Asmens idėja padeda A. Jokubaičiui integruoti ir visada jam rūpėjusius, tačiau kantiškajame kontekste problemiškais tapusius socialinius bei mistinius moralės aspektus.