Straipsnyje analizuojama politinio realizmo samprata tarptautinių santykių disciplinoje. Remiantis žymiausių klasikinės tradicijos mąstytojų darbais, išgryninami pastovieji realizmo principai. Jų atžvilgiu atliekamas kritinis realizmo teorijų kaitos po Šaltojo karo tyrimas. Parodoma, kad vyksta tendencinga ir kryptinga teorinė transformacija: naujos realistinėmis vadinamos teorijos vis labiau prieštarauja ilgaamžiam realistiniam požiūriui į tarptautinę politiką. Pasitelkus skirtingų „realistinių“ JAV užsienio politikos po Šaltojo karo aiškinimų pavyzdžius, atskleidžiamos kontroversiškos teorinės ir praktinės realizmo sampratos pokyčių implikacijos.