ISLAMIŠKO REVAIVALIZMO KONCEPCIJOS PROBLEMATIKA IR REVAIVALISTŲ DERAMO VALSTYBĖS MODELIO SUVOKIMAS
Islamo revaivalizmo tema nėra nauja akademiniame pasaulyje, bet didėjančios šio judėjimo šalininkų gretos skatina mokslininkus atidžiau analizuoti šį fenomeną.
Apžvelgus ir apibendrinus įvairių mokslininkų interpretacijas, kaip, kada ir dėl kokių priežasčių prasidėjo islamo revaivalizmas, būtų galima teigti, kad tai sudėtingas ir įvairialypis fenomenas, kuris atskleidžia visapusiškas pastangas masiškai reislamizuoti valstybes tiesioginiais politiniais ir / ar kariniais veiksmais. Akivaizdu, kad nors šis reiškinys koncentruojasi į reislamizaciją, jis nėra vienalytis, nes revaivalizmo šalininkai (tyrimas telkiasi į sunitų islamą, kaip dominuojančią islamo atšaką) naudoja skirtingas priemones tikslui pasiekti. Dėl to revaivalistai šiame straipsnyje yra skirstomi į tris atšakas: islamistus, kurie yra nuosaikiausi ir pirmenybę teikia politinėms priemonėms, fundamentalistus, kurie siekia islamizacijos politiniais veiksmais ir, jeigu reikia, nevengia smurtinių priemonių, ir radikaliuosius musulmonus, kurių veiksmai iš principo paremti smurtu.
Revaivalistai, kurie kviečia musulmonus išgryninti islamą ir sugrįžti prie tikrojo tikėjimo pagrindų, kelia iššūkius nemusulmoniškoms valstybėms ne tik politiniu, bet ir teisiniu lygiu. Jų manymu, sekuliarizmas yra netinkama valdymo forma, iš dalies dėl to, kad tai vakarietiškos politikos padarinys, taip pat dėl to, kad sekuliarizmas paneigia aukščiausios valdžios, kylančios iš Dievo, principą. Dėl to ideali valstybė (anot revaivalistų) yra islamiška valstybė, kuri susideda iš trijų esminių komponentų: islamo, kaip valstybinės religijos, islamo teisės ir islamiškos valdymo santvarkos. Nepaisant skirtumų, visos trys revaivalistų atšakos įvardija šiuos esminius elementus, pabrėždamos šarijos vaidmenį.
Tai lėmė darbo tikslą. Straipsnyje siekiama pateikti galimą veiksmų planą, kuriuo naudodamiesi islamo revaivalizmo atstovai siekia įtakos valstybėms, neturinčioms ambicijų tapti islamiškomis. Didžiausias pavojus kyla toms valstybėms, kurios dėl skirtingos piliečių sudėties (pvz., religinių, etninių grupių ir pan.) leidžiasi į kompromisus dėl vienokios ar kitokios šarijos formos įteisinimo, ne visada suvokdamos, jog tai pirmieji revaivalistų žingsniai islamiškos valstybės link, vis labiau „apleidžiant“ esamą sekuliarųjį valdymo pobūdį.