[straipsnis ir santrauka anglų kalba, santrauka lietuvių kalba]
Pastaruosius du dešimtmečius – ypač po 2014 m. Rusijos agresijos prieš Ukrainą – Lietuvos užsienio ir saugumo politikos bendruomenė vis daugiau dėmesio skiria Rusijos švelniosios galios priemonių taikymui Lietuvoje. Vis dėlto Rusijos taikomos priemonės ir jas apibūdinančios sampratos („informacinis karas“, „hibridinės grėsmės“ ir t. t.) neatitinka sąvokos „švelnioji galia“ autoriaus Josepho S. Nye siūlomo klasikinio apibrėžimo. Švelniosios galios samprata vis labiau „iškraipoma“. Atsižvelgiant į šį konceptualų disonansą, straipsnyje nagrinėjama, kokias švelniosios galios priemones ir kaip sėkmingai Rusija taiko Lietuvoje.
Straipsnio tikslas – išnagrinėti Rusijos švelniosios galios įtaką Lietuvoje analizuojant tokios galios priemonių arsenalą, jų taikymo tikslus, demografines bei Rusijos kultūros ir informacijos vartojimo tendencijas Lietuvoje.
Šio straipsnio metodologija pagrįsta Rusijos mokslininkų, kurie pasiūlė taikyti švelniąją galią buvusioje sovietinėje erdvėje (įskaitant Lietuvą), įvardijamų priemonių analize. Analizė apsiriboja tik tomis švelniosios galios priemonėmis, kurios kardinaliai neprieštarauja Josepho S. Nye požiūriui. Šių priemonių veiksmingumas vertinamas remiantis pirminiais demografiniais ir gyventojų apklausų duomenimis.
Konstatuojama, kad Rusija siekia taikyti švelniosios galios, taip kaip ji suprantama Joseph S. Nye, ne visos Lietuvos visuomenės, o tik tam tikrų grupių (rusakalbių mažumos ir gyventojų, teigiamai vertinančių sovietinę Lietuvos praeitį) atžvilgiu. Daroma prielaida, kad demografinės tendencijos ir agresyvūs Rusijos veiksmai vis labiau ribos jos švelniosios galios sklaidą, nepaisant apklausose pastebimo Lietuvos gyventojų noro palaikyti geresnius santykius su kaimyne.
Išvadose teigiama, jog Rusija švelniąją galią dažnai supranta kaip „vienpusį eismą; ji nebando suvokti kitų valstybių patirties ir vertybių, atpažinti abipusių panašumų, o veikiau „primeta“ savo naratyvą; tokia strategija gali tikti tuo atveju, kai nacionalinės istorijos versijos pakankamai sutampa (pavyzdžiui, Baltarusijos atveju), tačiau Lietuvos atveju ta strategija netinka. Svarbiausią vietą Rusijos naratyve užima „penkiolikos broliškų respublikų“ ir „pergalės Didžiajame Tėvynės kare“ elementai, kurie iš principo prieštarauja Lietuvoje įsitvirtinusiam „dviejų okupacijų“ ir „Sovietinės imperijos kalėjimo“ naratyvui ir kėsinasi paneigti lietuviškąją tapatybę.
Lietuvos visuomenės demografinės charakteristikos santykinai palankios Rusijos švelniosios galios veikimui, ypač dėl gausios rusakalbių mažumos ir rudimentinio rusų kalbos mokėjimo Lietuvos visuomenėje. Vis dėlto šios sąlygos nyksta dėl emigracijos (stipriausiai veikiančios būtent etninių mažumų bendruomenes Lietuvoje) ir natūralios kartų kaitos, tad ateityje Rusijos švelniosios galios įtaka potencialiai mažės.